...nuo tikslo prie tikslo, nuo uosto prie gelmes, nuo vakaro prie rytojaus... trys dienos yra net per daug apkeliauti pasauli, jei sustabdai kuna ir keliauji savimi. Sapnai tau padeda matyti, mintys isgirsti, tavo sypsena siekia vis toliau ir toliau. Pro sali milzinisku greiciu bega kitu keliaujanciu vaizdai ir mintys, o viduje viskas spurda ir nesitveria, nes tu zinai, kad visa tai, ka dabar matai ir girdi vyksta tik viena karta gyvenime ir tik TAU...

2007 m. spalio 1 d.,pirmadienis

la vita in Italia... part 1




Stai prabego pirmasis mano studiju Italijoje menesis. Na, kol kas tu studiju labai mažai dar buvo, tik italu kalbos kursai, uztat visas mesnuo buvo pilnas kelioniu, nauju ispudziu, nauju žmoniu, nauju vietu...
Roma su Vatikanu, Milanas, Verona, Venecija, Florencija, Piacenza, San Marinas, Adrijos juros kurortas Rimini, Bologna... kiekvienas miestas savaip idomus ir mielas. Norit, išduosiu paslapti? Pries vykstant i Italija si salis man nebuvo tokia idomi ir zavi, kaip dabar, jau pamacius dali jos veido, tiesa tik mazyte dali. Manau, kad jau įsimylėjau sia Sali. O pirmiausiai ji mane suzavejo savo gamta ir architektūra. Tiesa, nebuvau graziausioje Italijos dalyje – Alpese, taciau ir Apeninai sugeba užburti... Nuotraukos is visu vietu deja vien tik neskaitmenines, tad teks palaukti iki kovo, kai grisiu Lietuvelen.
Kadangi neturiu rašytojos talento, tad apie aplankytus miestus išsamiai nepasakosiu – juos tiesiog reikia aplankyti ir pajusti ju dvasia. Tiesa, ta „dvasia“ siek tiek uzgozia turistai, kuriu isties gausiau nei gausu didžiausiuose Italijos miestuose, todel kartais net zaviau atrodo mazieji, panasus i toki, kuriame as gyvenu, miesteliai, kuriu vieno italo teigimu vien tik siaurineje valstybes dalyje yra apie 180. Tad megstantiems keliauti – Italija tikras rojus.
Placiau papasakosiu apie miesteli, kuriame gyvenu ir apskritai gyvenimo Italijoje ypatumus :)
Ogis isikuriau apie 110 000 gyventoju turinciame miestelyje – Forlì. Panasiai kaip kiti itališki miesteliai, sis turi didele aikste, kur pirmadieniais ir penktadieniais vyksta turgus. Aplink galima pamatyti kelias baznycias, savivaldybes pastata ir pan. Palyginus su aplinkiniais miestukais, Forlì yra labai tvarkingas, atrestauruotas. Gan daznai savaitgaliais pagrindinėje aiksteje, ar didžiajame parke vyksta koncertai ar kokios nors šventes (vos ne kiekviena savaitgali). Dazniausiai renginiai nemokami, taciau tokiose sventese nepamatysi slankiojančiu girtu zmoniu ar pan. Isties miesto šventes nepaprastai skiriasi nuo lietuvisku tokio tipo renginiu.
Pratesiant svenciu tema, cia, Italijoje, sekmadienis yra tikra svente. Tuomet ne tik traukiniai ar viesasis transportas veikia kitaip, bet ir parduotuves yra visai uždarytos. Galima rasti tik kokia mazyte kavinuke ar slamsto (picu, piadinu- italisku kebabu) parduotuves. Sekmadieniais italai eina i baznycia, ilsisi, susitinka su giminemis, draugais, laika leidžia parkuose ar namuose, kaip minėjau vyksta koncertai, šventes, nors gatvese tuscia, o visi namai turi tarsi apsaugines žaliuzes, kurios vasara saugo nuo saules ir kaitros, taciau taip pat ir sukuria negyvenamo namo ivaizdi. Isivaizduokit, sekmadienio popiete, o kur beeisi visi namai, daugiabučiai ar nuosavi, visi su aklinai ar bent is dalies užtrauktomis zaliuzemis. Atvykusi pirma diena i Forli ir siejusi apsidairyti pagalvojau, kad atsikrausčiau i negyvenama miesteli. Juolab kad ir gatves buvo tusios. Taciau siejus i miesta pirmadieni patyriau atrsi soka is netikėtumo, nes didžiojoj ir sekmadieniai visiskai tuscioje aiksteje buvo gausybe amoniu, pilna stalu apvarstu turkiškais ir panasios kilmes rubais, batais ir pan. Abi su Aurelija apstulbom nuo tokio miestelio pokycio. Apskritai darbo laikas cia siek tiek skiriasi: parduotuves dirba su dviejų valandu pietu pertraukomis, o darbo laikas taip pat nera ilgas ir ne itin normuotas. Noriu dirbu, noriu ne. Ilgiausiai dirba atokiau nuo senamiesčio(miesto centro), taciau prie pat musu namu esantis prekybos centras – iki 20:30. Tiesa dar per nakti dirba picerija, keli barai, taciau lietuviai vis tik yra tikri darboholikai palyginus su italais.
Apskritai italai yra labai paslaugus, pasiruose visad padeti. Jei paklausi kelio, tai ne tik pasakys, bet dar ir parodys ar net palydes. Tas pats parduotuvėje, universitete ir pan. taciau is pradziu buvo nesmagu būti nuolat stebimai. Patikekit, sviesi mergina Italijoj yra retenybe (siuo atveju nekalbu apie turistinius miestus, kuriu gyventojai jau per akis prisiziureje ivairiausiu turistu ir ju jau niekas nestebina). Vistik Forli as esu tikra egzotika. Tuo tarpu man, o ypac Aurelijai(kas nezinot, tai mano kursioke, su kuria atvykome kartu i Italija studijoms ir siuo metu kartu gyvename) egzotiskai atrodo indai, kinai, afrikiečiai, kuriu musu miestelyje visai nemazai gyvena ir dirba turguose ar atlieka kitus juodus darbus. O demesio susilaukiu is ivairaus amžiaus zmoniu, o labiausiai isimine, kuomet parke senučiuke moteriške, kuriai jau sunku vaikscioti bei kalbeti, pamate mus su Aurelija. Noredama issreiksti savo mintis ir , matyt negaledama to pasakyti savo dukrai, su kuria vaiksciojo po parka, sustojo priesias mus ir pradejo ploti. Senutes dukra jai pritardama tiesiog pasake, „Si, si, molto belle ragazze“.
Tiesa, nepatikesit, pradejau gaminti valgyt! Ir ne vien is reikalo. Tuo tai jau tikrai nepatikesit – man netgi patinka gamint valgyt, paeksperimentuot. Jei neatsibos, tai i Lietuva grisiu su keliais savo sukurtais receptais. Maisto atžvilgiu teko taip pat truputi prisitaikyti, pavyzdžiui prie majonezo – maziau riebesniu nei 68% riebumo neradau. Is pradziu manem, kad grietines cia taip pat nera, nes vadinamoji „panna di cucina“ yra saldi, taciau naujausias atradimas – jogurtai be priedu, kurie yra rugstus ir labiausiai panasus i lietuviška grietine ar rugpieni, tad balta mišraine net ir cia galima pasigaminti. Kol kas picos manes nesuzavejo, na bent jau ne visur matyt skaniai gaminamos(greito maisto užkandiniu asortimentas ir kokybe vienoda visur :), o makaronus su visokiais padazais gaminuos pati. Beje, cia beveik nera ir tokio dalyko kaip keciupas, o parduotuvių lentynose klesti „polpa“ – natūraliu pomidoru tyre, daznai be jokiu prieskoniu, tad pomidoru kaip ir neverta pirkt, o padazu ar picu gamybai ypatingai tinka.
Bute gyvename keturiese: as su Aurelija, slovake Jana, Italijoje jau trečius metus kremtanti mokslus, o šiandien prie musu kompanijos prisijunge labai grazi ir is pirmo ispudzio maloni turke. O vat su jos vardu problemu bus matyt, nes kaip tais uzmirsau (keistokas). Dar musu miestelyje yra apie 50 kitu Erasmus studentu, atvykusiu tik si menesi, ir dar nezinia kiek kitokiu exchangu ar nuolatiniu studentu uzsienieciu. Tarp Erazmus pirmauja vokiečiai, cia ju isties daug, taciau nebijokit, ir Lietuva savo mastais palyginus dar laiko fronta – esam 5 lietuvaites cia atklydusios.
Su italu kalba sekasi neblogai. Maniau, kad mes su Aurelija busim vienintele silpnai mokančios italu kalba, taciau palyginus su kitais erasmusais tai visai neblogai. Tik paskaitose konspektuotis kol kas tenka tik naujus zodzius ir pagauti tik pagrindines mintis, taciau visi zada perversma po menesio kito, kurio mudvi labai ir laukiam. Nors pirmieji požymiai jau yra – su naujaja musu kambarioke turke kalbant angilskai nejucia persijungiu i italu kalba, pati to net nesuvokdama.
Italiskas jaunimas gan idomus. Nemazai neformalu (ypac Bolonijoj), taciau yra ir savotišku fifu ir forsu atitikmenu:) taciau tai geriau matosi kituose miestuose, o ypac stilingajame Milane, kur net turistai kitaip, madingiau apsirenge. Pas mus, Forli, visi kaip vienas ilinde i džinsus, merginos ir moterys megsta apsikarstyti blizguciais, o pacios aprangos stiliaus net ir nelabai mokeciau papasakoti. Cia jau Aurelija musu madu eksperte. Gal tiesiog kada imesiu kokia foto su italais studentais is musu universiteto.

0 komentarai (-ų):